Vieną gražią dieną išėjau pasidairyti po rudenėjantį kiemą. O kadangi tas kiemas didžiulis, tai ir pasidairyti yra kur, ir ne visuomet žinai, kas kokiame pakrašty vyksta :). Ir šis kartas buvo ne išimtis. Vaikštinėju šiurendama lapus po kojomis, braukiu voratinklius nuo veido, užsižiūriu į krentantį klevo lapą... Netikėtai už "dar vieno kampo" išvystu kažką pūpsant. Iš netikėtumo net lūpa atvimpa. Apsidairau. Nieko "įtartino" nematyti. Prieinu arčiau. Ogi ten pilna pintinė vilnonių kojinaičių, šiltutėlių, minkštutėlių, įvairiais raštais išmargintų... Net nuotaika dar labiau pagerėjo. O iš šalia kiuksančių moliūgėlių suprantu, kad čia Dėdės Derliaus išdaiga. Jis pas kaimyną gal trumpam užsuko?.. :)